GARBĖS NARIAI

Dr. Jonas Basanavičius

Gimė 1851 m. lapkričio 23 d.  Lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas, , korp. Fraternitas Lituanica et Patria garbės narys.

Mokėsi pas kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau jį leido į Lukšių pradžios mokyklą. Joje pasimokęs tik pirmą pusmetį, bandė stoti į Marijampolės miesto mokyklą. Tačiau neišlaikė egzaminų ir liko dar vienus metus mokytis Lukšių pradžios mokykloje. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. 1873 m. pabaigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, Jonas Basanavičius atsispyrė tėvų spaudimui toliau mokytis Seinų kunigų seminarijoje ir išvyko tęsti mokslų į Maskvą. 1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą, bet jau 1874 m. rudenį, gavęs mokslo stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo teisę verstis gydytojo praktika.

Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti.

Susitaręs su bulgarų vyriausybe, 1880 m. sausio mėn., išvyko į Bulgariją. 1879–1882 m. buvo Lomo (Montanos sritis) ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas. Turėdamas pastovų darbą, jis toliau rūpinosi lietuvybės reikalais: rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius – „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Bulgarijoje išbuvęs iki 1882 m., išvyko iš Lom Palankos, trumpam buvo grįžęs į Lietuvą, čia inicijavo „Aušros“ laikraščio leidimo pradžią ir po to vėl išvyko į Prahą, kur tobulinosi kaip gydytojas.

Gyvendamas Prahoje nuo 1882 m. gruodžio iki 1884 m. vasario, su keliais kitais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį. Iš Prahos organizavo pirmojo numerio leidimą Lietuvai. Joje parašė ir įžymiąją prakalbą šiam numeriui – Lietuvių tautos atgimimo manifestą. Legalioje rusų spaudoje įrodinėjo lietuviškos spaudos draudimo nenaudingumą caro valdžiai, pasiuntė peticiją carui, prašydamas legalizuoti žurnalą „Aušra“.

Po žmonos Eleonoros mirties, 1892 m. persikėlė į Varnos miestą. Ten, nepaisydamas savo ligos, jos tyrinėjo archyvų ir bibliotekų medžiagą, ieškodamas duomenų apie Lietuvos praeitį.

1891 m. priėmė Bulgarijos pilietybę,[1] o nuo 1893 m. dirbo Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju.1904 m. prasidėjus rusų-japonų karui atsirado proga grįžti į tėvynę. 1904 m. liepos 31 d. jis Nemunu atplaukė į Kauną, o sekančią dieną nuvyko ir į Vilnių. Būdamas Vilniuje jis netrukus susipažino su eile Lietuvos inteligentų.

  1. Basanavičiaus pastangomis vyko organizuoti archeologiniai kasinėjimai įvairiose Lietuvos vietose, buvo pasipriešinta caro valdininkų bandymui Gedimino pilies bokštą panaudoti kaip miesto vandentiekio sistemos dalį. Rengiant 1905 m. Didijį Vilniaus Seimą, J. Basanavičius vadovavo jo organizaciniam komitetui. 1907 m. buvo išrinktas Vilkaviškio apskrities mažažemių atstovu suvalkiečiams. Jo pastangomis 1907 m. rugsėjo 25 d. įkurta Lietuvių mokslo draugija; jis jai vadovavo iki 1927 m., redagavo jos tęstinį žurnalo tipo leidinį „Lietuvių tauta“. 1911 m. įkūrė akcinę bendrovę „Vilija“. 1913 m. vasarą J. Basanavičius ir Martynas Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, joje skaitydami paskaitas jie rinko aukas Lietuvių konferencijai Vilniuje surengti. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvos visuomenės atstovų konferencijoje, buvo išrinkta Lietuvos Taryba. 1918 m. vasario 16 d. išsipildė ilgai laukta J. Basanavičiaus svajonė – jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J. Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą.

1924 m. tapo Tautinės Lietuvių Studentų korporacijos Neo-Lithuania garbės narys.1927 m. vasario 16 d., kai visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas.

Dr. Jonas Šliūpas

Aušrininkas, korp. Fraternitas Lituanica et Patria garbės narys, gydytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, JAV lietuvių išeivių organizatorius, aistringas kovotojas už lietuvybę ir lietuvių teises.

Jonas Šliūpas gimė 1861 m. 1873-1880 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje, baigęs gavo kolegijos registratoriaus rangą. Studijavo filologiją ir teisę Maskvo, gamtos mokslus – Petrapilio universitetuose, iš pastarojo buvo išmestas dėl dalyvavimo studentų demonstracijose, buvo įtrauktas į „nepatikimųjų“ sąrašą. 1883 m. ėmė redaguoti be redaktoriaus tuo metu likusį „Aušros” žurnalą (renkant leidiniui vardą buvo daug diskutuojama, bet paliktas J. Šliūpo pasiūlytasis – „Aušra“). Už darbą leidinyje rusų ir vokiečių valdžia J. Šliūpą persekiojo, todėl jis turėjo slapstytis, vėliau išvyko į JAV, kur gyveno 1884-1919 m. Gyvendamas JAV  studijavo Merilando universitete mediciną 1889-1891 m., taip pat ėmėsi lietuvybę puoselėjančio darbo: redagavo lietuvių laikraščius ir žurnalus („Uniją”, „Lietuviškajį balsą”, „Apšvietą”, „Naują gadynę”, „Laisvąją mintį”), pasikvietęs kun. A.Burbą iš Lietuvos kovojo su lietuvių lenkinimu, steigė lietuvius darbininkus vienijančias socialines organizacijas, propagavo laisvamanybės idėjas.

Tilžėje įsteigė Apšvietos ir mokslo draugiją (įk. 1883), o JAV – Lietuvos mylėtojų draugystę (įk. 1885), Susivienijimą lietuvių Amerikoje (įk. 1886), Lietuvių mokslo draugystę (įk. 1889), Lietuvių laisvamanių susivienijimą Amerikoje (įk. 1900), Lietuvių laisvamanių sąjungą (įk. 1910), Lietuvių laisvamanių federaciją (įk. 1918). Aktyviai dalyvavo „Aušros” (įk. 1901) draugijos veikloje, 1904-1912 m. buvo jos iždininkas. 1904-1905 metais prisidėjo prie Lietuvių socialistų sąjungos JAV sukūrimo, bet, nesutaręs su kitais lietuviškos veiklos klausimu, greitai pasitraukė. 1914-1915 m. buvo vienas žymiausių „Sandaros” politinės organizacijos veikėjų. 1918-1919 m. organizavo įvairius komitetus, seimus Lietuvos valstybei remti. 1917 m. per Japoniją kartu su dukra dr. Aldona Šliūpaite buvo išvykęs į Rusiją (Voronežą) susitikti su Lietuvos veikėjais ir suderinti JAV lietuvių Lietuvos laisvės siekių. Tų pačių metų spalio 18-20 dienomis dalyvavo II lietuvių konferencijoje Stokholme. 1919 m. pradžioje Londone pradėjo organizuoti Lietuvos atstovybę ir iki liepos mėnesio rūpinosi jos veikla. Buvo Lietuvos delegacijos, vykusios į Paryžiaus taikos konferenciją, narys.

1919 m. grįžo į Lietuvą. 1919-1920 m. buvo Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje. 1921 m. – Lietuvos banko (Biržuose) direktorius, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas. 1921-1923 m. – Biržų, Šiaulių gimnazijų mokytojas. Jis – vienas iš Laisvamanių etinės kultūros draugijos (įk. 1924) organizatorių ir svarbiausių veikėjų. Įkūrė Šiaulių „Titnago“ spaustuvę. Prisidėjo prie laikraščio „Šiaulių naujienos” (1923-1928), „Laisvoji mintis” (1933-1941) leidimo. 1923-1930 m. Kauno universitete dėstė medicinos istoriją. 1933-1936, 1939-1940 ir 1941 m. buvo Palangos burmistras. 1944 m. lapkričio mėnesį buvo iškviestas į Berlyną perskaityti per radiją Kreipimąsi į JAV lietuvius, tačiau nesutiko garbinti tuometinio Vokietijos rėžimo.

Dr. Jonas Šliūpas mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne. Į atsisveikinimą su mirusiu daktaru  susirinko gausus būrys Berlyne buvusių lietuvių. Korp. Fraternitas Lituanica vardu atsisveikinimo žodį tarė br. B. Matulionis. 1947 m. jo pelenai pervežti į Tautines lietuvių kapines, esančias netoli Čikagos (JAV).

Už nuopelnus tautai ir valstybei dr. J. Šliūpas apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I ir II laipsnio ordinais, Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu. 1933 m. išleisti du pašto ženklai su jo atvaizdu. Taip pat J. Šliūpas tapo medicinos (1923), humanitarinių (1925) ir teisės (1939) mokslų garbės daktaru.

Prof. dr. Petras Radzvickas

Prof. dr. Petras Radzvickas yra korp. Fraternitas Lituanica et Patria garbės narys. Jis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, studentų medikų mecenatas, vargšų globėjas, tremtinių gelbėtojas, didelis  patriotas lietuvis: kuklus žodžiais ir didis savo darbais.

Petras Radzvickas gimė 1864 m. Kalvarijos (dabar Marijampolės) apskrities Jonavos valsčiaus Pecentų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Pradinę mokyklą lankė Kalvarijoje, vėliau – Marijampolėje. Nuoširdžiai svajojo mokytis gimnazijoje, tačiau tam, kad ši svajonė išsipildytų turėjo pažadėti tėvui, kad taps kunigu, kadangi jis norėjo, kad bent vienas jo sūnus būtų kunigas. P. Radzvickas besimokydamas gimnazijoje suprato, kad jo pašaukimas – gydytojo specialybė ir dėl šio pasipriešinimo tėvo valiai buvo jo išsižadėtas ir turėjo pradėti verstis savarankiškai. Besimokydamas gimnazijoje platino „Aušrą”, vėliau besimokydamas universitete taip pat platino lietuvišką spaudą ir dėl lietuviškos propagandas vos išvengė tremties.  Baigęs gimnaziją įstojo į Maskvos Universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė 1891 m. Besimokydamas aktyviai dalyvavo slaptame Lietuvių Studentų Būrelyje. Po universiteto baigimo 5 metus dirbo Maskvos universiteto Akių ligų klinikoje. Per tą laiką apsigynė disertaciją ir gavo medicinos daktaro laipsnį. Dirbdamas gydytoju nevengė pavojingų situacijų: dirbo choleros epidemijos židinyje, kur pats persirgo šia liga, taip pat susidūrė su dėmėtosios šiltinės epidemija. Kadangi buvo ištikimas savo tikėjimui tai dėl išpažįstamo katalikų tikėjimo negavo privatdocento laipsnio ir pasitraukė iš Akių klinikos. Tuomet gilino žinias Ausų, nosies, gerklės ligų klinikoje. Baigęs mokslus buvo išrinktas Smolensko Žemiečių Ligoninės Akių, ausų, nosies ir gerklės ligų skyriaus vedėju. Smolenske susipažino su keliais lietuviais (tame tarpe ir J.Basanavičium), įstojo į Lietuvių Mokslo Draugiją ir „Žiburėlį”. 1921 m. pavasarį pagaliau galėjo grįžti į tėvynę, įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, buvo paskirtas Karo ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus vedėju, tų pačių metų rudenį jam vadovauti priskirtas ir Akių ligų skyrius. 1924 m. Medicinos fakulteto tarybos sprendimu tapo profesoriumi ir Ausų, nosies, gerklės ligų klinikos ir katedros vedėju. 1931 m. sunkiai susirgo ir mirė. Anot jo žmonos ponios A. Razdvickienės, jam dar gyvam esant išsipildė dvi didžiosios svajonės – grįžti į Lietuvą ir paremti neturtingus vargstančius studentus medikus.

 

Dr. Aušra Jurevičiūtė

1979 m. baigė Kėdainių raj. Josvainių vidurinę mokyklą. 1979-1980 m. mokėsi Kauno politechnikos institute, Skaičiavimo technikos fakultete. 1981–1987 m. mokėsi Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, kur įgijo istoriko, istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojo specialybę. Nuo 1984 m. pradėjo dirbti Kauno valstybiniame istorijos muziejuje (nuo 1990 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje) – įvairiose pareigose, nuo eksponatų saugotojos iki Naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus vyriausiosios muziejininkės.

Mokslinių tyrimų kryptys: Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorija ir pirmojo muziejaus direktoriaus brg. gen. Vlado Nagevičiaus asmenybė. Modernios Lietuvos vidaus politika, kariuomenės ir buvusių karių organizacijų bei Šaulių sąjungos istorija. Lietuviai svetimose kariuomenėse XX a. ir dabartinė Lietuvos kariuomenė.

2009 m. gruodžio 18 d. apgynė disertaciją tema „Buvusių karių organizacijos ir jų vaidmuo Lietuvos vidaus politikoje 1923–1940 m.“. Suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. Paskelbta per 25 moksliniai straipsniai Lenkijos ir Lietuvos moksliniuose leidiniuose, keliasdešimt recenzijų monografijoms ir moksliniams straipsniams bei atsiliepimai apie mokslines konferencijas.

Visuomeninė veikla: Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) narė nuo 1994 m. 1998 m. išrinkta į šios organizacijos Kauno skyriaus valdybą, o nuo 2008 m. iki šiol skyriaus pirmininkė. Lietuvos karo istorijos draugijos narė, Vilnijos draugijos Kauno skyriaus pirmininkė.

2006 m. LKKSS Kauno skyriaus iniciatyva buvo parengtas projektas ir pateiktas Krašto apsaugos ministerijai dėl brg. gen. V. Nagevičiaus kapavietės Kretingoje sutvarkymo. Buvo gauti pinigai ir kapavietė sutvarkyta. Dabar kapas prižiūrimas skyriaus rūpesčiu ir lėšomis ir puikios pagalbininkės Genutės Žukauskienės dėka.

  1. Jurevičiūtė yra apdovanota:1) Sausio 13-osios atminimo medaliu – 2001 m. ir LKKSS medaliu „Buvom, esam, būsim“ – 2005 m. Respublikinės Afganistano karo veteranų bei kitų karinių konfliktų dalyvių asociacijos Rimanto Ruzo atminimo medaliu – 2012. Padėkomis: Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko, Lietuvos Respublikos kultūros ministro, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro, JAV ambasadoriaus S. Malo, Krašto apsaugos ministerijos viceministro, L R Seimo pirmojo vicepirmininko Vydo Gedvilo ir Seimo nario Ryto Kupčinsko, Kauno miesto mero, Kauno įgulos vado, Karo medicinos tarnybos, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Šaulių sąjungos vado, Respublikinės Afganistano karo veteranų bei kitų karinių konfliktų dalyvių asociacijos, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos ir kt.

 

Mindaugas Šventoraitis

Gimė 1960 m. balandžio 6 d. 1978 baigė Lekėčių vid. Mokyklą. 1979-1981 tarnavo tarybineje armijoje.

1982-1987 baigė KTU (buvusio KPI) radiotechnikos fakulteto,radioinžinieriaus  specialybę. 1987-1988 dirbo Kauno radijo gamykloje inžinieriumi. 1988-1990 dirbo KTU ultragarso laboratorijoje inžinieriumi. 1990-1994  individualios baldų gamybos imonės “Karna” savininkas. 1995m. įkurė UAB “Tomita”, kurioje ir šiuo metu dirba direktoriumi. 1999m. valstybės turto fondo aukcione įsigijo Babtyno – Žemaitkiemio dvarą, nuo tada  vykdo dvare įvairią kultūrinę veiklą; rengia koncertus , parodas, tradicines šventes.

Nuo 2001m. kasmetinių šiuolaikinio meno simpoziumų organizatorius, mecenatas, atsakingas už techninį projektų įgivendinimą.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos steigėjas ir narys, Kauno apskrities dvarų savininkų asociacijos ,,Laiko varpas,, tarybos pirmininkas, klubo ,,Santara Šviesa,, narys, korporacijos ,,Fraternitas Lituanica et Patria” garbės narys, judėjimo “Vieningas Kaunas” narys.