KORPORACIJOS ĮKŪRĖJAI

VLADAS NAGEVIČIUS

    Gimimo data: 1880 m. birželio 17 d., Kretinga

   Mirė: 1954 m. rugsėjo 15 d. Klivlende, JAV; 1995 m. palaikai perlaidoti Kretingoje

Gimė Kretingos muitinės tarnautojo Vladislovo Kiprijono Nagevičiaus ir miestietės Marijos Magdalenos Eitavičiūtės Nagevičienės šeimoje. 1880 m. birželio 18 d. Kretingos parapijos bažnyčioje pakrikštytas Vladislovo Antano vardu.

Pradinį išsilavinimą gavo Kretingoje. Vėliau mokėsi Palangos progimnazijoje. Vladas Nagevičius buvo išauklėtas katalikiškoje ir lietuviškoje dvasioje, bet „ už pasipriešinimą rusiškai melstis drauge su kitais lietuviais buvo pašalintas“ iš progimnazijos. Mokslus tęsė Rygos Aleksandro gimnazijoje. Ten besimokydamas priklausė slaptam moksleivių būreliui, kuris rinkdavosi jo motinos išsinuomotame bute. Gimnaziją baigė su sidabro medaliu.

1902 m. įstojo į Karo medicinos akademiją Petrapilyje (Sankt Peterburge). Studentaudamas Vladas Nagevičius susipažino su dr. Jonu Basanavičiumi, kurio paragintas įkūrė Fraternitas Lituanica (1908 m.). Tuo metu akademijoje buvo estų ir latvių brolijos, iš kurių Nagevičius pasiėmė „Fraternitas“ vardą.

1904 m. baigė Archeologijos institutą.

Nuo 1905 m. bendradarbiavo laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos Tauta“, „Viltis”.

1908 m. drauge su Vladu Ingelevičiumi, Kaziu Oželiu, Pranu Sližiu ir Z. Ščeponavičiumi įkūrė Karo medicinos akademijos lietuvių medikų korporaciją „Fraternitas Lituanica“, kurios tikslas – išsaugoti lietuvybę ir tautinę kultūrą (kaip korporacija oficialiai buvo įregistruota 1922 m.). Vladas Nagevičius „Fraternitas Lituanica“ ugdytoju ir vadovu buvo beveik 50 metų.

Nuo 1910 m. (pabaigus Karo medicinos akademiją) tarnavo Rusijos Baltijos jūros karo laivyne. Taip pat tarnavo gydytoju Liepojos jūrininkų karo ligoninėje, vyr. gydytoju kanonierėje „Chrabryj“ ir šarvuotyje „Slava“. I-jo pasaulinio karo pradžioje su laivais 1,5 metų išbuvo uždarytas Rygos įlankoje, dalyvavo 16-koje mūšių su priešo laivais ir pakrantės artilerija, buvo apdovanotas visais karo metais teikiamais pasižymėjimo ženklais.

1917 m. pabaigoje Nagevičius buvo perkeltas į Juodosios jūros karo laivyną, kur jam buvo pavesta sutvarkyti Krymo pakrantės sanatorijas, įvesti jose per revoliuciją pakrikusią tvarką, paruošti vietas kelioms dešimtims tūkstančių grįžtančių gydytis tuberkuliozininkų.

1918 m. grįžo į gimtinę.

1920 m. pradėjo kurti Karo muziejų Kaune (atidarytas 1921 m. vasario 16 d.). 1921–1940 ir 1941–1944 m. dirbo Karo muziejaus viršininku, rūpinosi ekspozicijų kūrimu, lietuvių tautos kovų už laisvę ir valstybingumą, tautos didvyrių atminimo įamžinimu, įkūrė memorialinį sodelį. Jo iniciatyva sukurta ir muziejuje sukaupta daug istorinių paveikslų, įrengtas Kauno kariljonas, 1940 m. buvo pastatyta Knygnešių sienelė, skirta lietuvių tautos kovai su lietuviškos spaudos draudimu atminti.

Už Lietuvos kariuomenės kūrimą 1920 m. gavo Babtų dvaro sodybą su 20 ha žemės. Dvarą pavadino Žemaitkiemiu ir įsteigė pavyzdinį ūkį, garsėjusį veisliniais žirgais. Sulenkėjusioje Babtų apylinkėje puoselėjo lietuvybę ir tautines tradicijas, kasmet rengė Jonines, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir valstybės vadovai.

Mėgo kryždirbystę, pastatė kryžius prie paminklo Nežinomam kariui Kaune, Žemaitkiemio sodyboje, ant tėvų kapo Kretingoje, prie Apuolės piliakalnio. Jo lėšomis buvo prižiūrimas koplytstulpis ant Stabaunyčios kalno – pirmasis Lietuvoje paminklas, skirtas įamžinti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą.

1922 m. įsteigė Lietuvos karininkų Ramovę, jai vadovavo, nuo 1924 m. buvo renkamas Ramovės seniūnų tarybos pirmininku, daug darbo įdėjo statant jos rūmus Kaune.

Drauge su kitais 1923 m. įkūrė Lietuvos jūrininkų sąjungą, kuriai ir vadovavo, bei jūrininkų mokyklą. Už nuopelnus Lietuvos jūrininkų sąjungai, 1940 m. išrinktas jos Garbės pirmininku.

Įkūrė Moterų komitetą, išaugusį į Didžiosios kunigaikštienės Birutės draugiją, kuri rūpinosi kariais ligoniais.

Kaune sukūrė šeimą – vedė Veroniką Baronaitę. Įsisūnijo pusbrolio sūnų Leoną Nagevičių, kurį į Kauną pasikvietė per Lietuvos ambasadą iš Rusijos.

1940 m. liepos 30 d. pavardę susilietuvino ir pasivadino Vladu Nagiumi–Nagevičiumi. 1940 m. rugpjūčio mėn. buvo atleistas iš visų užimamų pareigų.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Ohajo valstijoje, Klivlende.

 

KAZYS OŽELIS

    Gimimo data: 1886 m. birželio 23 d. (birželio 13d.

    Mirė: 1960 m. kovo 3 d. Čikagoje, JAV

Gimė ūkininkų šeimoje, augo kartu su trimis seserimis ir broliu.

Pirmąsias mokslo žinias gavo iš motinos, verpusios rateliu. Sekėsi gana sunkiai, prireikė keleto metų išmokti lietuvišką elementorių. Vėliau mokėsi rusiškoje pradžios mokykloje, kurią baigęs mokslus tęsė Palangos progimnazijoje. Besimokydamas dirbo: buvo bendrabučio prižiūrėtojas, mokė atsilikėlius. Kapelionas Jasinskas parūpindavo „Tėvynės sargą“ ir kitokios lietuviškos literatūros, kurią K. Oželis slapta platindavo tarp žemaičių lietuvių. Tuo metu jau buvo girdėjęs apie Vladą Nagevičių, bet dar nebuvo susipažinę.

1904 m. baigė Palangos progimnaziją ir mokslus tęsė Mintaujos gimnazijoje, kurioje rado daugiau lietuvių (baigė 1908 m. su aukso medaliu).

1908–1913 m. mokėsi Petrapilio Karo medicinos akademijoje.

1913–1917 m. tarnavo Rusijos kariuomenės pėstininkų pulke, kuris Pirmojo pasaulinio karo metu kariavo fronte, gydytoju.

1918 m. balandžio mėn. buvo paleistas iš kariuomenės. Grįžęs į tėviškę ir gavęs iš vokiečių leidimą dirbti, važinėjo pas ligonius. Švėkšnoje kartu su parpijos klebonu prelatu Macijausku suorganizavo 30 lovų ligoninę, taip pat ir policijos apsaugą, nes tuo metu plėšikavusios gaujos nedavė ramybės vietos gyventojams. Tais pačiais metais K. Oželis išvyko į Vilnių, kur pasižadėjo susiorganizavus pirmam pulkui būti jo gydytoju.

1919 m. birželio mėn. K. Oželis buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, per 2 savaites suorganizavo Kupiškyje II lauko ligoninę. Rugsėjo mėn. buvo paskirtas II brigados gydytoju pulkininku leitenantu.

1920 m. sausio 1 d. paskirtas į Kauno karo ligoninės viršininko padėjėju, o po mėnesio tos ligoninės viršininku. Kauno karo ligoninės viršininku išbuvo iki 1939 m. rugsėjo 15 d., kada pasitraukė iš karinės tarnybos. Karo ligoninėje K. Oželis vadovavo savo suorganizuotam patologijos skyriui ir kurį laiką buvo patologijos katedros vyr. asistentu Lietuvos universitete.

1925 m. tris mėnesius K. Oželis teismo medicinos žinias gilino Prahoje pas prof. Slaviką, o 1927–1928 m. pas prof. Balthazardą Paryžiaus medicinos institute.

1929 m. jis apgynė disertaciją daktaro laipsniui įsigyti tema: „Vyrų uretros ir sėklos tekamųjų latakų susiaurėjimai“.

1929 m. rugsėjo 1 d. pakviestas LU medicinos fakulteto docentu ir paskirtas teismo ir socialinės medicinos katedros vedėju. 1937 m. jam suteiktas einančio ordinarinio profesoriaus, o 1942 m. – ordinarinio profesoriaus vardas. K. Oželis buvo paskirtas VDU klinikų direktorium, kurioms vadovavo nuo 1939 m. birželio 22 d. iki 1944 m. liepos 5 d.

Nuo 1942 m. kovo mėn. ėjo vyriausio teismo medicinos eksperto pareigas vyr. sveikatos valdyboje.

1944 m. vasarą su šeima pasitraukė į Vakarus, o nuo 1945 m. rudens jis gyveno Vakarų Vokietijoje, Augsburgo lietuvių stovykloje.

1949 m. emigravo į JAV, kur nuo 1950 m. pradžios iki mirties dirbo patologu Monteno valstybinėj ligoninėj, netoli Čikagos.

2005 m. spalio 12 d. ant Lietuvos karo medicinos tarnybos pastato Kaune fasadinės sienos (Vytauto pr. 49) pakabinta Kazio Oželio atminimui skirta memorialinė lenta su užrašu: „1920–1939 m. dr. J. Basanavičiaus karo ligoninėje dirbo ir jai vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Vytauto Didžiojo ordino kavalierius sanitarijos plk. Kazys Oželis“.

 

VLADAS INGELEVIČIUS

  Gimimo data: 1889m. lapkričio 11d.

    Mirė: 1985 m. vasario 5 d. Niujorke

Mokėsi rusiškoje mokykloje. Vėliau mokėsi Petrapilyje, kur 1908 m. baigė gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Karo Medicinos Akademiją. Gyvenant svetimame krašte, grėsė nutautėjimo ir surusėjimo pavojus. Todėl įkvėptas dr. Jono Basanavičiaus su iniciatyvą parodžiusiu Vladu Nagevičiumi bei artimais draugais – Karo medicinos akademijos studentais Kaziu Oželiu, Pranu Sližiu ir Z. Ščepanavičiumi 1908 m. lapkričio 28 d. įkūrė nelegalią lietuvių medikų organizaciją Fraternitas Lituanica (iš lot. k. lietuvių brolija). Dr. Vlado Ingelevičiaus nuomone, „„Fraternitas Lituanica“ savo įsikūrimą pateisino. Tikriausiai tik jos įtakos dėka iš 19 fraternitiečių, buvusių Akademijoje 1908–1917 metais, teatkrito vienas Z. Ščepanavičius, nuklydęs, karui pasibaigus, į Lenkiją“. Pirmoji slapta patriotinė lietuvių studentų medikų korporacija „Fraternitas Lituanica“, įkurta XX a. pradžioje, dar tebevaldant carinei Rusijai, buvo rimtas pasirengimas dirbti tėvynei. Vėliau apie šios brolijos tikslą dr. Vladas Ingelevičius rašė: „Mes norėjome likti lietuviai, nenutausti, sudaryti tiktai lietuviškas šeimas ir, atitarnavę rusų kariuomenėje už stipendijas, grįžti į Lietuvą ir dirbti savo krašto labui. Mes nutarėm palaikyti savo tarpe draugiškus, broliškus santykius ir vengti visko, kas gali mus skirti; stengėmės nekelti politinių ginčų, o laikytis to, kas vienija: draugiškumo, lietuviškumo; stengėmės raginti vieni kitus tautiškai įsisąmoninti ir visapusiškai lavintis, kad būtumėm vėliau savo krašto naudingi piliečiai“.

Baigęs 1913 m. akademiją, Vladas Ingelevičius už stipendiją privalėjo tarnauti Rusijos kariuomenėje gydytoju (tarnavo iki 1917 m.).

Nuo 1914 m. jam teko būti įvairiuose frontuose: pradedant Rytprūsiais, baigiant Rumunija.

1918 m. vasario pradžioje, grįždamas iš Rumunijos, apie keturis mėnesius dirbo 226-ojoje karo lauko ligoninėje (Ungenuose, Besarabijoje), į kurią iš rumunų fronto rinkosi lietuvių kariai. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Dūkšto miestelyje, Vilniaus krašte. Besirūpindamas lietuvių kuriamąja kariuomene, Ingelevičius nuolatos važiuodavo į Vilnių. Kartą taip išvykus į Vilnių, Dūkštą (kartu su visu Ingelevičiau turtu) užėmė bolševikai. Vladas Ingelevičius daugiau į šį miestelį negrįžo.

1918 m. gruodžio 19d. buvo oficialiai priimtas į Lietuvos kariuomenės savanorius.

Sunkiai susirgus Vladui Nagevičiui, beveik pusę metų (1918 m. gruodžio 24 d.–1919 m. birželio 4 d.) Lietuvos kariuomenės Karo sanitarijos viršininko pareigas ėjo Vladas Ingelevičius. Tad jam teko pradėti organizuoti Lietuvos kariuomenės sveikatos tarnybą ir padėti jai pagrindus. Nepaisant didelių sunkumų, Lietuvos kariuomenės sanitarijos tarnyba ir sanitarinis aprūpinimas sparčiai gerėjo ir jau 1920 m. antroje pusėje veikė visiškai patenkinamai. Visus tarpukario metus Vladas Ingelevičius atsidavęs dirbo Karo sanitarijos centrinėje įstaigoje viršininko dr. Vlado Nagevičiaus pavaduotoju, tuo daug prisidėdamas prie Lietuvos kariuomenės sveikatos apsaugos organizavimo.

 

PRANAS SLIŽYS

    Gimimo data: 1889 m.

    Mirė: 1961 m. kovo 25 d. Platsburge (Plattsburgh, Niujorko valstija, JAV)

 

Gimė lietuviškoje, turtingų ūkininkų šeimoje. Turėjo tris brolius ir seserį: Simonas Sližys (1884–1945) – turtingas ūkininkas, tremtinys, Balys Sližys (1885–1957) – kariškis, inžinierius, Jokūbas Sližys (1893–1994) – inžinierius kelininkas, visuomenininkas, sesuo Mikalina.

1908 m. baigė Liepojos gimnaziją (su aukso medaliu). Po to įstojo ir 1908–1913 m. studijavo  Karo Medicinos Akademijoje Petrapilyje (dabartiniame Sankt Peterburge). Įgijo karo gydytojo specialybę. Studijuodamas P. Sližys dalyvavo lietuvių studentų korporacijos Fraternitas Lituanica  veikloje, buvo vienas iš jos iniciatorių. Didžiojo Karo metu, kaip ir kiti fraternitiečiai gydytojai, P. Sližys dirbo kariuomenėje.

1914–1918 m. P. Sližys tarnavo Rusijos kariuomenėje, Pirmojo pasaulinio karo metais buvo rumunų fronto 226-osios lietuvių lauko ligoninės gydytojas.

1919 m. jis įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, suorganizavo pirmąją kilnojamąją karo ligoninę ir buvo pirmasis jos vyriausiasis gydytojas.

1919–1920 m. P. Sližys buvo Karo ligoninės viršininkas.

1920–1922 m. jis buvo Piliečių apsaugos departamento direktorius, vėliau grįžo į kariuomenę ir iki 1940 m. tarnavo karo gydytoju II pėstininkų divizijos ir husarų pulke, buvo pulkininkas. Jis gyveno Kaune, kur turėjo trijų aukštų namą su kino teatru, kurį įsigijo, padedant broliui Simonui Sližiui.

  1. Sližys buvo vienas iš Kauno medicinos draugijos steigėjų ir valdybos narys, Lietuvos sporto sąjungos pirmininkas. Taip pat dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje, o 1919 m. jis išrūpino Krašto apsaugos ministerijos leidimą šauliams ginkluoti ir veiktis, aprūpino juos ginklais.

1940–1944 m. P. Sližys dirbo Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje gydytoju, buvo Kauno greitosios pagalbos stoties viršininkas.

1944 m. jis pasitraukė į Vakarus.

Nuo 1949 m. iki gyvenimo pabaigos gyveno JAV.